Kaip vaikai mokosi?
Vaikai mokosi įvairiai - vieni labiau mokosi matydami, kiti girdėdami, treti skaitydami, ketvirti darydami. Bet visi ekspertai sutarai, kad svarbiausia suteikti vaikui galimybę... žaisti su kitais vaikais, nes žaidimai – būtent ta veikla, kurios metu vaikai organiškai, spontaniškai, tiesiog savaime... mokosi. Mokymasis žaidžiant, jiems tampa toks pat natūralus kaip ir kvėpavimas.
Žaidimai lavina
Žaidimas yra vienas iš pagrindinių vaikų mokymosi ir tobulėjimo būdų. Tai padeda ugdyti savivertę, suteikiant vaikui jausmą apie savo sugebėjimus ir jaustis gerai. Kadangi tai smagu, vaikai dažnai labai įsijaučia į tai, ką daro.
Žaisdami vaikai lavina savo kalbos įgūdžius, emocijas, kūrybiškumą ir socialinius įgūdžius. Žaidimas padeda vystyti vaizduotę ir suteikia vaikui nuotykių jausmą. Jie gali išmokti esminių įgūdžių, tokių kaip problemų sprendimas, darbas su kitais, dalijimasis ir daug daugiau. Žaidimai padeda ugdyti gebėjimą susikaupti. Vaikai mokosi visais savo pojūčiais - per skonį, lytėjimą, regėjimą, klausą ir uoslę.
Žaidimas taip pat leidžia vaikams atsipalaiduoti, „išleisti garą“, lavina motorinius įgūdžius ir moko saviraiškos. Žaidimas padeda vaikams emociškai augti. Žaidimai paprastai džiugina, todėl čia nelieka vietos nerimui ir stresui.
Įvairūs rolių žaidimai būtini vaiko socialiniam (ir emociniam) vystymuisi. Vaikai supranta pasaulį, kuriame jie gyvena, jei vaidina situacijas, kopijuoja tai, ką mato aplinkui. Jie stebi aplinkinius, elgesį, manieras, kalbėjimą. Rolių žaidimai prisideda prie vaiko emocinio vystymosi, kai jis išmoksta matyti gyvenimą kitu kampu, „išbando savo kailiu“ įvairias situacijas.
Žaidimas ir mokymasis eina koja kojon. Tai nėra dvi atskiros veiklos, jos susipynę. Jei įsivaizduotumėme mokslinio pobūdžio paskaitą su laboratorija, tai žaidimas ir yra vaikų „laboratorija“.
Praktinė veikla, kaip mokymosi būdas
Mokymasis per darymą arba angliškai "Learning By Doing" irgi arti žaidybinės veikos. Šią ugdymo teoriją sugalvojo JAV filosofas ir pedagogas John Dewey ir ji siekia ~1900 metus. John Dewey buvo vizionierius, jo nuomone tradicinė mokykla su daug teorijos – visiškai tinkamas būdas mokytis. Jis siūlė praktinį požiūrį į mokymąsi, o tai reiškia, kad mokiniai turi sąveikauti su savo aplinka, kad galėtų prisitaikyti ir mokytis. Tokio mokymosi esmė - mokytojas užuot pasakęs/parodęs mokiniams atsakymus į klausimas, sukuria situaciją/veiklą, kurios metu mokiniai patys aktyviai ieško atsakymų per praktines užduotis.
J. Dewey siūlytas ugdymo būdas išlieka aktualus ir dabar, o ypač - greitai kintančioje šiuolaikinių technologijų aplinkoje. Tai praktinis požiūris į mokslą, o tai reiškia, kad mokiniai (ir vaikai, ir suaugusieji) turi sąveikauti su savo aplinka. Taip jie gali lengviau prisitaikyti ir... mokytis.
Mažoji Medicinos Mokykla
Mažoji Medicinos Mokyklos savo darbe stengiasi ugdyti ir mokyti vaikus būtent per praktinę veiklą ir praktinius užsiėmimus - supažindina su medicinos mokslo pagrindais per asmens sveikatos, saugos, gyvybės gelbėjimo įgūdžių, mitybos, dantų priežiūros, veterinarijos ir t.t. praktines programas.
Mokinius įtraukia linksmi rolių žaidimai, interaktyvios programos. Mokiniai naudojasi realistiškomis medicinos priemonėmis, o mokytojai kuria nepakartojamą mokymąsi atmosferą bei unikalią, įtraukiančią mokymosi patirtį. Visi užsiėmimai prasideda „baltų chalatų ceremonija“, kuri skiepija pagarbą gydytojo profesijai ir didina savigarbą. Baltais gydytojų chalatais persirengia ir mokytojai, ir vaikai, tokiu būdu jie geriau „įsijaučia“ į savo roles ir gali išgyventi skirtingas, mokytojų sukurtas situacijas.
Mažojoje Medicinos Mokykloje vaikai tobulina medicinines žinias, gebėjimus ir įgūdžius, įgyja papildomų dalykinių kompetencijų.
